• Arvydas Mišeikis

Ar žmogaus kūnas tik daiktas?

Updated: Jun 27


„Egzistuoja tam tikra trukmė - gyvenimo tarpsnis - būdingas visoms gyvoms esybėms. Kaskart išvydę augalus ir gyvūnus, mes matome kūdikystę, jaunystę, brandą, senatvę ir mirtį“ (filosofas A.Lingis). O kaip mes suprantame savo esybę? Ar kūnas turi sielą, kuri gali gyventi atskirai nuo kūno? O kaip manote, kas svarbiau: kūnas, siela ar mintis?

„Kūnu laikau visa, ką galima apriboti kokia nors figūra, ką galima suvokti esant kokioje nors vietoje ir kas gali užpildyti erdvę taip, kad bet kokiam kitam kūnui neliktų joje vietos, ką galima suvokti lytėjimu, regėjimu, klausa, skoniu, uosle ir kas gali įvairiausiai judėti.


Sielos požymiai – tai sugebėjimas judėti ir maitintis. Tačiau, jeigu tiesa, kad aš neturiu kūno, tai tiesa ir tai, kad negaliu maitintis ir judėti. Kitas sielos požymis – sugebėjimas justi, bet juk negalima justi be kūno. Dar vienas požymis - sugebėjimas mąstyti. Aš esu, egzistuoju – tai tikra tiesa, tačiau kuriam laikui? Ogi tol, kol mąstau, nes ko gero, visiškai nustojęs mąstyti, visiškai nustočiau egzistuoti. Aš esu tik mąstantis daiktas, t.y. dvasia, supratimas arba protas“ (Filosofas Nekrašas).


Dvasia ir kūnas priklauso vienas nuo kito ir yra neatsiejami tol, kol žmogus yra gyvas.


Filosofas Nekrašas kūną vadina mąstančiu „daiktu“, bet juk tas „daiktas“ yra gyvas „daiktas“, turintis savo gimimą, egzistavimą ir mirtį. "Daiktas" gali būti jaunas ar senas, storas ar plonas, sveikas ar sergantis... Be pačio „daikto“ kaip „daikto“, „užimanačio vietą erdvėje“, niekas niekada nepasieks gyvenimo prasmės.


Šiuolaikinis žmogus mokosi, eina į darbą, augina vaikus, tačiau dažnai jaučiasi nusivylęs, nelaimingas, nes nerealizuoja savęs gyvenime ir neranda gyvenimo prasmės. Biologai pritars teiginiui: gyvenimo tikslas yra gyventi. Ir iš tiesų, tik kol esi gyvas gali save realizuoti gyvenime ir ieškoti gyvenimo prasmės, nes kai būsi miręs, nei gyvenimo prasmės ieškojimai, nei pati gyvenimo prasmė neteks prasmės. Vadinasi, norint save realizuoti gyvenime ir surasti gyvenimo prasmę, pirmiausia, reikia gyventi. O ką daryti, kad gyventi? Ar nereikia nieko daryti: gyveni sau ir viskas?


Čia iškyla klausimas, jei vis tiek numirsime, tai kuo labiau turime rūpintis dvasia, protu ar kūnu?


Dvasia ir protas gyvena kūne, vadinasi, reikia rūpintis dvasios ir proto būveine.


O ką reiškia rūpintis kūnu? Pačiam kūnui, kaip daiktui, reikia tikrai nedaug: palaikyti švaroje, pamaitinti, pagirdyti, sportuoti, pailsėti. Ar svarbus kūno grožis? Taip svarbus!


Dar senovės išminčius Sokratas kalbėjo: „Grožis yra valdomas tam tikros tvarkos pagal rangą, o tvarka kartais priklauso nuo pradinio taško, kuriuo prasideda svarstymas, kad grožis, palygintas su kitu, tobulesniu grožiu, atrodo bjaurus“.


Tai koks kūnas gražesnis: atletiškas ar nutukęs? Nors dėl skonio nesiginčijama, tačiau nuo senų laikų daugelyje paveikslų vaizduojami raumeningi, gražūs kūnai, o skulptūromis perteikiamas tobulas kūno grožis. Visiems žinoma tiesa - gražus ir atletiškas kūnas – tai, pirmiausia, sveikas kūnas.


Žmogus dažnai sako, kad jis sau patinka toks koks yra. Fiziniu kūnu, tame tarpe ir fiziniu kūno grožiu, rūpintis nereikia: „esu toks, koks esu“; „gyvenu vieną kartą, todėl reikia mėgautis visais gyvenimo teikiamais malonumais, tame tarpe ir skaniu maistu“; „save realizuoju, radau gyvenimo prasmę tobulindamas protinius sugebėjimus, o fizinis kūnas, o juo labiau jo grožis visiškai nesvarbu“. Dar keisčiau skamba teiginiai, kad kūno grožis - "tai yra tik dvasios ir proto grožis". Fizinis kūnas tarsi neegzistuotų, jis atskiriamas nuo dvasios ir proto kaip visiškai bevertis ir nereikalingas „daiktas“.


Biblijoje rašoma: „Ar nežinote, kad Jūs esate Dievo šventykla ir jumyse gyvena Dievo Dvasia? Jei kas Dievo šventyklą niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventykla šventa, ir toji šventykla tai Jūs!“ (Ištrauka iš Biblijos, Pirmasis laiškas korintiečiams).


Dvasia ir protas gyvena fiziniame kūne, kol šis yra gyvas. Ar žmogus susimąsto, kad antsvoris ir nutukimas yra vienas iš lėtinių ligų rizikos faktorių, o lėtinės ligos, kaip žinia, trumpina gyvenimą? Naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad nutukę žmonės dažniau ir sunkiau serga ir COVID 19.


Jei trumpiau gyvensime, tai greičiausiai negalėsime realizuoti savo tikslų iki galo, negalėsime perteikti sukauptų žinių ateinančioms kartoms ir, galbūt, nespėsime surasti gyvenimo prasmės... O jei gyvenimo prasmė yra parašyti knygą ar daug knygų, perteikti savo žinias mokiniams, o gal pamatyti, kaip užauga vaikai, anūkai ar pastatyti namą... Tai, galima teigti, kad nesirūpinimas fiziniu kūnu, neleidžia pasiekti gyvenimo prasmės.


Nutukimas ne tik trumpina gyvenimą, bet ir pablogina gyvenimo kokybę, nes ligų gydymui reikia skirti daugiau laiko, nei svajonių ir tikslų įgyvendinimui. O nuolatinis žinojimas, kad esi našta kitiems, slegia protą ir dvasią. Ar žmogus tikrai bus laimingas ligotas, kai nebegalės savimi pasirūpinti ir juo turės rūpintintis kiti? Savo kūnu ir sveikata reikia rūpintis visą gyvenimą, nepriklausomai nuo amžiaus.


Subalansuota mityba ir fizinis aktyvumas – tai pagarbos kūnui išraiška.


Pateiksiu pavyzdį iš asmeninės trenerio patirties. Su kliente bendromis jėgomis numetėme virš 40 kg svorio. Tada paklausiau jos: „Kaip jaučiatės?“ Ji atsakė: „Puikiai“. „O kaip jautėtės anksčiau, kai turėjote didžiulį antsvorį?“ Ji atsakė: „Tada man atrodė, kad jaučiausi taip pat gerai“. „Ar norėtumėte grįžti į savo buvusį svorį?“ Jos atsakymas buvo vienareikšmis: „Niekada! Aš nežinojau, kas yra gerai jaustis, nes niekada nebuvau to patyrusi“. Nesužinojęs kas yra blogai, nesužinosi kas yra gerai.


O ką reiškia rūpintis savo kūnu? Iš kur atsiranda nutukimas? Ar tai nulemta iš anksto?

Mano daugiametė trenerio patirtis rodo, kad vis dėl to, kiekvienas gali rinktis: ar būti nutukusiu ar nebūti. Tai reiškia, kad susidarius sąlygoms, pasirinkti ne pyragėlį, o vaisių, maitintis taisyklingai.


Kiekviena kūno ląstelė sudaryta iš to ką suvalgome. Jei valgome šlamštą, tai ląstelės bus sudarytos iš šlamšto.


Rūpintis savo kūnu ar nesirūpinti - tai kiekvieno sąmoningo žmogaus veiksmas, pasirinkimas ir laisvė. Žmogus - tai mąstanti būtybė, todėl gali savo fizinį kūną keisti. Kalbant apie sveiką gyvenseną galima atsisakyti žalingų įpročių pvz. persivalgymo, rūkymo, alkoholio, maitintis sveikai, sportuoti ir stengtis būti sveiku. Tą patį galima pasakyti apie dvasią ir protą: reikia mokytis, siekti gyvenimo tikslo ir prasmės.


Dar vienas pavyzdys iš trenerio patirties. Su kliente numetėme daug svorio ir ji pirmą kartą po daugelio metų nuėjo į paplūdimį. Kitą treniruotę su didžiuliu pasitenkinimu pasakojo apie maudynes jūroje ir saulės vonias, nors pradžioje, kai pradėjome sportuoti, teigė, kad jūros nemėgsta, geriau ežeras ar upė. Suprantama, juk prie ežero, galima būti mažiau matomu, nes aplink daug žalumos už kurios galima pasislėpti ir nekompleksuoti dėl savo išvaizdos.


Žinoma, kad valgymas – tai vienas iš malonumų, kurį patiria žmogus. Pasak vokiečių filosofo David Precht, „kai kurių paprastų džiaugsmų atvejais pvz. valgant gardų patiekalą, tam tikrą vaidmenį vaidina matymas, kvapai ir skonis; net pati aplinka, laukimas, išankstinis nusiteikimas laimės jausmui yra reikšmingi. Galima atskirti trumpalaikius ir ilgalaikius malonumus. Padauginus vyno, ryte pasekmės gali būti liūdnos. Argi galima vadinti malonumu tai, kas sukelia nemalonumą? Atsakymas aiškus – NE“. Kai momentinė laimė ir trumpalaikis malonumas tampa ilgalaikiais, atsiranda neigiamos pasekmės. Pavyzdžiui, jei žmogus nuolat persivalgo – tai dažniausiai nutunka.


Mėgautis reikia ir maistu, ir gyvenimu!


Kontroliuodamas malonumus, žmogus dovanų gauna naują sveikatą, naują išvaizdą, pasitikėjimą savimi ir visiškai naują laisvės jausmą. Fizinis patrauklumas ir maistas, gali būti vienodai svarbūs nulemiant žmogaus laimę! Kontroliuojant maistą ir sportuojant, galime pasiekti fizinį patrauklumą, būti geros sveikatos, pagerinti gyvenimo kokybę ir pasiekti gyvenimo prasmę.


„Tikra laimė susideda iš smagaus gyvenimo, vadinasi iš malonumo; iš asmeninių troškimų išsipildymo; galiausiai iš prasmingo gyvenimo, vadinasi užsibrėžtų tikslų įgyvendinimo“ (Precht, 2010).

Pabaigai pacituosiu filosofo Sokrato, kuris gyveno 400 metų prieš Kristų žodžius:


“Nusiteikimas lavinti tik kūną, atmetant mintį ir dvasią – žemina žmogų. Susikaupimas lavinti tik protą ir mintį – kenkia ištvermei ir stiprumui. Visada ir visur reikia išlaikyti darną tarp fizinių, protinių ir dvasinių pratimų”.


Sveikos mitybos planai

#nutukimas #sveikamityba #filosofija #motyvacija

Recent Posts

See All