.png){kind=small}
Pagal sėkmingą ir nesėkmingą patirtį žmones galima skirstyti į dvi priešingas grupes. Viena grupė orientuota į sėkmę. Turintys sėkmingą patirtį yra optimistai. Optimistai, suvokdami, kad nuovargis yra laikina būsena, sunkiausiu momentu tęsia kovą, pasiryžę bet kokiomis sąlygomis įvykdyti treniruočių planą ir daugiau. Optimistai į ateitį žvelgia su viltimi, nebijo rizikos, siekia karjeros ir nenusimena ištikus nesėkmei (A.Prichožan).
Asmenybė – sąmoningas žmogus, kuriam būdinga mąstysena ir veiksena (Myers). Yra valia – yra sportininkas, nėra valios – nėra sportininko.
Valia – gebėjimas sąmoningai valdyti savo veiklą ir elgesį, padedantis įveikti kliūtis siekiant tikslo; vidinė paskata atlikti nepakankamai motyvuotus išorinius ir vidinius veiksmus.
Valią skatinančios savybės:
TIKSLINGUMAS,
SAVARANKIŠKUMAS,
RYŽTINGUMAS,
ATKAKLUMAS,
INICIATYVUMAS,
DRĄSUMAS.
Kita grupė – pesimistai, bijantys nesėkmių, pralaimėjimų. Jie jaučiasi nevykėliai, dažnai sėkmę laiko visai atsitiktiniu dalyku. Neretai sporto salėse treneriams tenka išklausyti žmonių pesimistų, kurie tvirtina, kad jiems niekada nepavyks pasiekti tobulo kūno.
Tačiau pasportavę su treneriu, išmanančiu savo darbą ir sugebančiu motyvuoti sėkmei, keičia savo požiūrį. Net ir didžiausias pesimistas, atėjęs į sporto salę, turi vilties pasiekti savo tikslus padedant treneriui.
MOTYVACIJA – pagrindinis žmogaus sportinės veiklos stimulas. Aukščiausia paskata yra pagyrimas už gerą pasirodymą, o ne už pergalę.
MOTYVACIJA – elgesio ar veiklos skatinimo procesas, kurį sukelia įvairūs motyvai.
MOTYVAS – tai priežastis, skatinanti veikti, įsisąmonintas ir suprastas poreikis. Motyvai sportuoti laikui bėgant gali keistis, būtina juos nuolat kontroliuoti.
POREIKIS – vidinė būsena, ko nors reikiamybė, būtinumas. Žmogus yra poreikių derinys. Poreikis skatina veikti ir siekti tikslo, kitaip tariant patenkinti poreikį. Vieni svarbiausių poreikių: džiaugsmo, ryšio su kitais žmonėmis (arba priklausymo grupei), poreikis jaustis vertingam.
Gražus, treniruotas, raumeningas kūnas – tai ne tik estetinis grožis, bet ir sveikatos rodiklis. Sakoma, gražiame kūne – graži siela. Žmogus, turintis valios rūpintis savo kūno išvaizda, skiriantis laiko treniruotėms, rūpinsis ir dvasiniu tobulėjimu.
Kūno kultas buvo populiarus senovės Graikijoje ir Romos imperijoje. Senovės Graikijoje fizinės pratybos buvo sistemingos. Graikai pirmieji įsteigė specialias akademijas, kuriose stipruoliai kasdien treniruodavosi ir sistemingai maitindavosi.
To meto atletai prieš Olimpines žaidynes reguliariai treniruodavosi net 10 mėnesių. Kūno grožio, sveikatos ir išminties etalonu buvo laikomas graikų dievas Apolonas.
Kalokagatija (gr. Kalokagathia < kalos kai agathos – grožis ir gėris) – senovės Graikų auklėjimo idealas – dvasinis ir fizinis grožis. Pagrindinis treniruočių tikslas – tobulame kūne tobula siela (Švub J., 1997).
Nusiteikimas lavinti tik kūną, atmetant mintį ir dvasią – žemina žmogų. Susikaupimas lavinti tik protą ir mintį – kenkia ištvermei ir stiprumui. Visada ir visur reikia išlaikyti darną tarp fizinių, protinių ir dvasinių pratimų.
(Sokratas, graikų filosofas, 469-399 pr. m. e.)